Jei gyvenate su žmogumi, kuris turi priklausomybę alkoholiui, tai jums tikriausia pažįstama tokia situacija. Iš pradžių, ir ligonis, ir visa šeima stengiasi palaikyti įsitikinimą, kad jokios bėdos nesama. Antra, kad ji tuoj praeis. Kaip šnekėsi apie problemą, kurios nėra? Ji visai ne dėl alkoholio, o dėl rūpesčių, kurių visi turi.
Vėliau, po dar vieno užgėrimo ar nemalonaus poelgio pažadai kartojami: daugiau niekada alkoholio neims į burną, o vartos raminamuosius vaistus, ieškos medikų pagalbos. Kuriam laikui stoja pertrauka, tačiau šeimos baimė nepraeina. Kada tai vėl įvyks? Kada vėl po kojomis prasivers žemė? Vėl prasideda šnekos, kad reikia negerti. Kaip ir pats priklausomasis, šeima šventai tiki, kad blaivybės pasirinkimas – tai laisvos ir stiprios valios klausimas, todėl nori padėti jam sustiprinti šią valią. Artimieji pasišvenčia jam, saugo jį, rūpinasi, verčia rimtai pasižadėti negerti, bet viskas veltui.
Pamažu sergančiajam, kurį myli, jie pritvinksta neapykantos ir paniekos. Darosi sunku parodyti savo prisirišimą. Vienas kito jie nebeapkabina. Kartkartėmis sugrįžta blausūs prisiminimai iš to meto, kai galėdavo žiūrėti vienas kitam į akis, jausti intymumą, pasitikėjimą. Visi apimti nevilties, tačiau atkakliai stengiasi vaizduoti, kad “viskas gerai”. Didėjant priklausomybei, iš baimės, nevilties ir skausmo šeima vis labiau gina priklausomą žmogų. Ilgainiui jų visas gyvenimas bei elgesys priklauso nuo alkoholiko pakilimo bei nuosmukio tarpsnių. Kiekvieno šeimos nario gyvenimo turinys ir kokybė tampa vis labiau priklausomi nuo jo būsenos. Jeigu jam gera, ir šeimai gera. Jei jis blogai jaučiasi, blogai jaučiasi ir šeima. Jeigu jis argesyvus, šeima stengiasi prisitaikyti prie jo elgesio. Kuo labiau šeima derinasi prie jo, tuo labiau stiprėja žmogaus priklausomybė nuo alkoholio. Tai vyksta ne vienerius metus ir kuo beviltiškesnė padėtis, tuo artimieji daugiau stengiasi ginti ir dangstyti priklausomą nuo alkoholio šeimos narį.
Tačiau ateina laikas, kai pasidaro aišku, kad taip toliau gyventi neįmanoma. Kad ką bedarytum, artimas žmogus vis tiek geria, o visos šeimos gyvenimas primena lūdną egzistavimą.
Kaip iš tikrųjų galite padėti savo artimam?
Pirmiausia suvokdami, kad šeimos nariams reikia turėti savo gyvenimą ir leisti kitam, priklausomam nuo alkoholio, gyventi savąjį.
Reikia suprasti, kad sergančio priklausomybe žmogaus išgelbėti negalima, jei jis pats nenori gelbėtis. Kad laikas patiems artimiesiems išmokti gyventi taip, kad būtų kuo kvėpuoti, o ne dusti.
Šeimos nariai turi suprasti, jog neverta priklausomą nuo alkoholio žmogų tikinti, barti, jam pamokslauti, maldauti ar kažką dėl jo daryti: rūpintis nedarbingumo lapeliais, atleidimais iš darbo, tvarkyti jo girtavimo pėdsakus – tegul geria savo atsakomybei. Per daug mylintys artimieji prisideda prie to, kad sergantieji priklausomybe nuo alkoholio pradeda daugiau vartoti alkoholio. Jam nereikalingas nei eilinis šansas, nei užuojauta. Jie privalo pasirinkti: blaivybę arba atsakomybę už alkoholio vartojimą. Nesuteikti pagalbos ir taip priartinti prie dugno – vadinasi, mylėti griežtai. Geriausia būtų, kad šeima paliktų jį ramybėje ir pripažintų, kad ji nepajėgi kovoti su artimo žmogaus liga. Tik susitaikius su šia tiesa, galima iš tikrųjų jam padėti.